Katerina, Siono vienuolynas, 1541 m. lapkritis
Nagi, pažiūrėkime, ką aš turiu?
Turiu pripažinti, man labai nesiseka.
Turiu šešis prancūziškus auksu apsiūtus gobtuvus, turiu šešias poras rankovių, šešerius tiesius marškinius, šešias puošnias sukneles — tamsiai mėlynos, juodos, tamsiai žalios ir pilkos spalvos. Jokių papuošalų, jokių žaislų. Netgi kačiuko neturiu. Viską, ką man padovanojo karalius, iš manęs atėmė seras Tomas Seimuras. Seimuras atima Hovardų gėrybes! Kaip tai turėtų mus papiktinti! Atėmė ir grąžino karaliui. Taigi, pasirodo, viskas, ką turėjau, niekuomet nepriklausė man. Tai buvo ne dovanos, o paskola.
Turiu tris kambarėlius prastais apmušalais. Viename gyvena mano tarnaitės, kituose dviejuose gyvenu su savo netikra seserimi Izabele, ledi Beinton ir dar dviem damomis. Nė viena nesikalba su manimi, pasipiktinusios, kad dėl nedoro mano elgesio atsidūrė tokioje padėtyje, išskyrus Izabelę, kuriai liepta padėti man suvokti savo nuodėmę. Turiu pripažinti, kad uždaroje erdvėje tokia kompanija labai nesmagi. Mano kunigas pasiruošęs atbėgti bet kurią akimirką, lyg būčiau tokia kvaila ir skubėčiau užsinerti kilpą, prisipažinusi jam tai, ką paneigiau visiems kitiems. Dukart per dieną Izabelė aprėkia mane kaip savo tarnaitę. Turiu kelis maldynėlius ir Bibliją. Turiu siuvinių, kurpiu marškinius vargšams. Bet jiems jau turėtų jų užtekti, a? Nėra čia nei pažų, nei dvariškių, nei juokdarių, nei muzikantų ir dainininku. Netgi šuneliai buvo atimti. Žinau, kad jie dabar inkščia, ilgėdamiesi manęs.
Draugų neliko. Dėdė išnyko kaip rūkas ryte. Girdėjau, jog artimiausias mano ratas — ledi Ročford, Francis Derehamas, Katerina Tilni, Joana Bulmer, Margareta Morton ir Agnesė Restvold — dabar kamantinėjami apie mane Taueryje.
Bet užvis blogiausią naujieną išgirdau šiandien: į Tauerį atgabentas ir Tomas Kulpeperis. Vargšas mano gražuolis Tomas! Kai pagalvoju, kad koks nors šlykštus ginkluotas senis atėjo jo suimti, visa pašiurpstu, bet kai pagalvoju, jog mano Tomą tardo, krentu ant kelių ir įsikniaubusi į šiurkščius savo patalus prapliumpu raudoti. O, kad mes būtume pabėgę, vos tik supratome, jog mylime vienas kitą! O, jeigu jis būtų atėjęs pas mane, kol dar nebuvau persikrausčiusi į rūmus, kol buvau paprasta Lambeto mergaitė. Jeigu tik būčiau prisipažinusi, jog priklausau jam, kai atvykau į rūmus...
— Gal pakviesti kunigą išpažinties? — šaltai klausia ledi Beinton, aptikusi mane raudančią. Jai buvo liepta šitaip sakyti, nes visi norėtų, kad palūžčiau ir viską papasakočiau.
— Ne, — skubiai atsakau. — Neturiu ką išpažinti.
Šiurpu ir tai, kad šie kambarėliai anksčiau priklausė ledi Margaretai Dagias. Čia ji kalėjo už tai, kad įsimylėjo. Tik pamanykite! Ji, kaip aš dabar, slampinėjo iš vieno kambarėlio į kitą, suimta už tai, kad myli vyrą, nežinojo, nei kuo bus apkaltinta, nei kaip nubausta, nei koks likimo smūgis jos laukia. Ji gyveno čia vienui viena trylika mėnesių, vildamasi, kad atgaus karaliaus malonę, svarstydama, kuo viskas baigsis. Margaretą išvežė vos prieš kelias dienas, kad padarytų man vietos. Negaliu patikėti! Margareta nugabenta į Keningholą ir kali ten, laukdama karaliaus atleidimo, jeigu kada sulauks.
Galvoju apie ją, šiek tiek už mane vyresnę jauną moterį, užrakintą kaip aš dabar, įkalintą už tai, kad mylėjo ir buvo mylima. Dabar gailiuosi, kad nepuoliau ant kelių prieš karalių ir nemaldavau jos pasigailėti. Bet iš kur galėjau žinoti, kad vieną dieną manęs laukia toks pats likimas? Kad atsidursiu tuose pačiuose kambariuose? Kaltinama tuo, kuo ir ji — kad esu įsimylėjusi jauna moteris? Gailiuosi, kad nepasakiau vyrui, jog Margareta yra jauna ir galbūt kvaila, kad jai reikia nurodyti teisingą kelią, o ne suimti ir bausti. Bet aš jos neužtariau, neužtariau nei vargšės grafienės Margaretos Pol, nei Smitfilde sudegintų vyrų ir moterų. Negyniau šiauriečių, kurie sukilo prieš karalių. Nepasakiau nei žodžio apginti Tomą Kromvelį, nė akimirką nepasigailėjau ištekėjusi tą dieną, kai jis mirė. Neužtariau ir karaliaus dukters princesės Marijos, netgi priešingai — skundžiausi ja. Neužtariau netgi savo šeimininkės ir karalienės Anos Klevietės, nors ją mylėjau. Prisiekiau jai savo ištikimybę ir draugystę, bet paprašyta pasirašyti kaltinimą, padėjau parašą nuosprendžio net neskaičiusi. Ir štai dabar nėra nė vieno, kuris pultų ant kelių ir prašytų pasigailėti manęs.
Tiesa, aš nežinau, kas vyksta. Jeigu su Franciu Derehamu suėmė ir Henrį Manoksą, tai jis papasakos viską, ką jie trokšta sužinoti. Išsiskyrėme mes ne per gražiausiai, o Francio jis pakęsti negali. Henris pasakys, kad mes su juo buvome pora, bet ne meilužiai, ir prisieks, kad mečiau jį dėl Francio Derehamo. Mano vardas bus suteptas, o senelė galutinai pasius.
Įsivaizduoju, kad jie paklausinės apie mane Lambeto merginų. Agnesė Restvold ir Joana Bulmer širdyje ne mano draugės. Patikau joms kaip dosni karalienė, bet jos neims manęs ginti ar, juolab, meluoti dėl manęs. Jeigu kas pakapstys, atras tuziną tokių, kurie už kelionę į Londoną papasakos bet ką. Jeigu Joanos Bulmer paklaus apie Francį, neabejoju, kad ji viską išpliurps. Kiekviena Norfolk Hauzo mergina žinojo, jog Francis vadina mane savo žmona, ir aš atsiliepiu taip šaukiama. Žinojo, kad mes miegojome kaip sutuoktiniai, o aš ir pati sąžiningai negalėčiau pasakyti, ar tokie nebuvome. Niekada rimtai apie tai nesvarsčiau. Katerina Tilni viską jiems išklos apie Lambetą. Viliuosi, kad jos nepasiteiraus apie Linkolną, Pontefraktą ar Halą. Jeigu ji imtų porinti apie vakarus, kai manęs nebuvo kambaryje, jie atkapstytų Tomą. O, Dieve, kad niekada nebūčiau jo mačiusi! Dabar ir jis, ir aš būtume saugūs.
Jeigu patardys Margaretą Morton, ši papasakos, kad kartą apšaukiau ją, kada ji ėmė tampyti užrakintas mano miegamojo duris. Mes tąkart su Tomu, brangiuoju Tomu gulėjome lovoje. Man teko pribėgti prie durų ir pro plyšį, kad freilina nepamatytų, aprėkti ją už tai, jog nerodo karalienei deramos pagarbos. Tada Margareta nusikvatojo man į veidą, nes žinojo, kad esu ne viena. O, dangau, kad nebūčiau tiek riejusis su damomis! Jeigu būčiau nuolat papirkinėjusi jas dovanomis ir naujomis suknelėmis, galbūt dabar jos pameluotų dėl manęs.
Dabar prisimenu, kad Margareta sėdėjo priimamajame Hemptono rūmuose, kai Tomas viešėjo mano miegamajame. Mes visą popietę praleidome bučiuodamiesi ir glamonėdamiesi prieš židinį, juokėmės iš dvariškių kitapus durų. Tada mes didžiavomės savo drąsa, o dabar aš gnaibau delnus iki raudonumo, kad buvau tokia kvaila. Tačiau ir dabar to nesigailiu. Jeigu dėl tos popietės man teks mirti, aš nesigailėsiu, kad bučiavau mylimojo lūpas ir leidausi glamonėjama. Dėkui Dievui, bent jau turėjome tokių akimirkų. Nenoriu jų pamiršti.
Netrukus man atneš padėklą su maistu. Neliesiu jo. Negaliu valgyti, negaliu užmigti, neįstengiu nieko, tik sukti ratus po kambarius, kuriuose ilgėdamasi mylimo vyro kalėjo ledi Margareta Dagias. Bet pusė Margaretos draugių nepliauškė apie ją nesąmonių. Kiekvienas Hovardų priešas nešmeižė jos karaliui. Ji pati nelaimingiausia moteris, kurią pažįstu, tačiau yra laimės kūdikis, palyginus su manimi.
Žinau, kad ledi Ročford liks mano pusėje, tikrai liks. Ji žino, kas man yra Tomas ir kas aš esu jam. Džeinė nesižemins, ji jau yra stovėjusi pavojaus akivaizdoje, žino, kaip atsakinėti į klausimus. Ji vyresnė, patyrusi moteris. Prieš mums išsiskiriant ji patarė man: „Viską neikite”. Aš taip ir padarysiu. Ledi Ročford žino, kaip reikia elgtis. O aš tikiu, kad ji išsigelbės ir ištrauks mane.
Žinoma, blogiausia yra tai, kad ji viską žino. Džeinė žino, kad pamilau Tomą, ji suorganizavo visus slaptus pasimatymus, nešiojo raštelius, kad galėtume vogčia susitikti. Ji dangstė Tomą po gobelenais, kartą net slėpė Jorko laiptų šešėlyje. Ji slapčia nuvesdavo mane pas mylimąjį painiais nepažįstamų namų koridoriais. Tomas Pontefrakte gavo kambarį, ir ten praleidome vieną popietę po medžioklės. Ledi Ročford pranešdavo man, kur galime susitikti, o vieną naktį, kai karalius pats ėmė tampyti už rankenos, nes norėjo pas mane ateiti, jai užteko drąsos atsiliepti, kad susirgau, miegu ir negaliu jo priimti. Ji taip padarė! Pavijo šalin Anglijos karalių, ir jos balsas net nevirptelėjo! Ji drąsi, neverks ir neišduos. Manyčiau, netgi kankinama Džeinė šaltakraujiškai žiūrės į budelius ir nieko nepasakys. Nebijau, kad ji paliks mane. Todėl pasikliaudama ja viską neigsiu. Žinau, jog galiu Džeine pasitikėti, galiu tikėtis jos pagalbos.
Tik... tik vis pagalvoju, kodėl ji neišgelbėjo savo vyro, kai tas buvo apkaltintas. Ledi Ročford nemėgsta apie jį kalbėti, o mane tas irgi stebina. Anksčiau maniau, jog jai labai liūdna, bet dabar bijau, jog priežastis kur kas blogesnė. Katerina Keri įsitikinusi, kad Džeinė liudijo ne jų naudai, o priešingai. Ar tai įmanoma? Tiesa, ji pati minėjo išsaugojusi artimųjų palikimą, bet ne juos pačius. Tačiau kaip jie galėjo mirti, o ji išsisukti nenukentėjusi, jei nebuvo sudariusi su karaliumi jokios sutarties? Jeigu ji jau išdavė vieną karalienę — savo pačios mošą — ir pasmerkė savo vyrą, kodėl turėtų gelbėti mane?
Ach, tokios baisios mintys kyla todėl, kad esu tokioje padėtyje. Nepavydėtinoje padėtyje. Pati suprantu. Vargšė Margareta Dagias turėjo eiti iš proto, vaikštinėdama iš vieno kambario į kitą ir nežinodama, kas jos laukia. Įsivaizduokite, praleisti visus metus, sukant ratus po kambarius ir nežinant, ar apskritai būsi išleista! Negaliu pakęsti laukimo. Priešingai nei ji, tikiuosi netrukus atgausianti laisvę. Esu tikra, kad viskas tuoj išsispręs, tačiau vis randu dėl ko nerimauti. Ir vienas iš klausimų, kurie neduoda man ramybės, yra toks: kaip galėjo būti paleista žmona Džeinė, jeigu buvo nužudyta Ana Bolein ir jos brolis Džordžas? Ir kodėl niekas jos niekuo neapkaltino? Ir kaip moteris galėjo išsaugoti vyro palikimą, jeigu žmonos liudijimas nepadėjo išsaugoti jo paties?
Man reikia liautis apie tai galvojus, nes pradėsiu manyti, jog per ledi Ročford parodymus atsidursiu ten, kur Ana Bolein. Žinoma, tai juokinga, nes ledi Ana buvo svetimautoja, ragana ir išdavikė. O mano kaltė tiktai ta, jog vaikystėje per daug leidau Henriui Manoksui ir Franciui Derehamui. Niekas nežino, ką dariau vėliau, ir aš viską neigsiu.
Viešpatie, jeigu jie ims tardyti Tomą, jis tikrai pameluos, kad mane apgintų, bet jeigu jį kankins...
Nieko gero. Mintis apie Tomą kankinimų suole priverčia mane sustaugti kaip mešką, užpjudytą šunimis. Tomas kenčia! Tomas šaukia, kaip aš dabar šaukiu! Nenoriu apie tai galvoti. To negali būti. Jis yra karaliaus numylėtinis, Henrikas jį ir vadina taip — savo numylėtiniu. Karalius niekada neleis skriausti Tomo, neskaudins manęs. Jis neturi priežasties įtarti. Netgi manau, sužinojęs, jog Tomas myli mane, o aš jį, karalius mus suprastų. Jeigu pats ką nors myli, supranti, kaip jaučiasi kiti įsimylėjėliai. Gal Henrikas netgi nusijuoktų ir pasakytų, kad galėsime susituokti, kai jis numirs. Ir palaimintų mus. Jis atleidžia žmonėms, ypač tiems, kuriuos mėgsta. Mūsų atvejis ne kaip Margaretos Dagias, kuri ištekėjo be jo leidimo. Aš neprieštarauju jo valiai. Niekuomet taip nepasielgčiau.
Dieve mano, Margareta Dagias tikriausiai galvojo, kad turės čia numirti. Praėjo vos kelios dienos, o man jau atrodo, kad ant antkapio kala mano vardą. Kambarėliai išeina į ilgus sodus, pro blausų stiklą matau saulės šviesą. Anksčiau čia buvo vienuolynas. Čia gyvenusios vienuolės visoje Anglijoje garsėjo griežtu režimu ir nuostabiu giedojimu. Taip bent pasakoja ledi Beinton. Bet karalius išvarė vienuoles ir perėmė pastatą savo žinion. Taigi gyvenu tarsi bažnyčioje ir, prisiekiu, šie namai persmelkti vienuolių sielvartu. Čia man tikrai ne vieta. Juk, šiaip ar taip, esu Anglijos karalienė, o jei ir ne karalienė, tai Katerina Hovard, vienos iš garsiausių karalystės giminių narė. Sakykite ką norite, Hovardų pavardė liudija aukštą padėtį.
Nagi, pagalvokime, kaip čia pralinksmėjus. Tai ką gi aš turiu? Bet, ach, džiaugsmo tai nebeteikia. Visai neteikia. Šešios suknelės, ne kažin kas, visos niūrių spalvų, kokias mėgsta senos ponios. Dar mano žinioje du kambariai ir kelios kambarinės. Kad ir kaip žiūrėsi, mano padėtis niekuo ne geresnė už mažosios panelytės Katerinos Hovard, kai gyvenau Lambete. Turiu vyrą, kuris myli mane, ir kurį myliu visa savo širdimi. Visai tikėtina, kad galėsiu ištekėti už Tomo, kai iš čia išeisiu. Turiu ištikimą draugę ledi Ročford, kuri liudys mano naudai. Tomas paguldys galvą, kad tik išgelbėtų mane, todėl kai vėl pasirodys arkivyskupas, aš prisipažinsiu dėl Francio Derehamo ir Henrio Manokso, o apie Tomą neprasitarsiu. Man pavyks. Netgi tokiai kvailutei. O tada viskas išsispręs, ir kai kitą kartą paklausiu savęs, ką dabar turiu, galėsiu išvardinti daug mielų dalykų. Neabejoju tuo. Nė kiek neabejoju.
Tačiau net ir dabar ašaros srūva man iš akių. Verkiu, verkiu ir negaliu sustoti, nors žinau, kad mano padėtis nėra beviltiška. Tikrai, viskas bus gerai, man visuomet sekėsi, tik štai nustoti verkti neįstengiu.